Tarp Dangaus Ir Žemės (istorija)

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS
Autorė Agnė

Įžanga

   -Gerbiami keleiviai, lėktuvo kapitonas nori, kad visi sugrįžtumėte į savo vietas ir prisisegtumėte saugos diržus,- pasigirsta palydovė, kuri iš balso galbūt trisdešimties.

   -Gražiausia, prasideda,- priekaištingai sumurmėjo vaikinas giliai ir tankiai kvėpuodamas.

   -Ei, Dynai, pabandyk nusiraminti,- susirūpinęs pasakė šalia sėdėjęs jaunuolis žaviais plaukais.

   -O tu pabandyk užsičiaupti,- dar labiau susinervinęs šis susiveržė diržą ir „prisiklijavo“ prie sėdynės,- kurių galų mes iš viso skrendam šituo prakeiktu lėktuvu?

   -Turėtum klausyti savo draugo,- abu broliai atsisuka į nepražystamą vyrą ir šis persėda į tuščią vietą, kad būtų arčiau vaikinų,- papurto gan dažnai, tačiau nėra ko bijoti - lėktuvai sukurti skristi, o ne kristi.

   -Iš kur tu toks gudrutis?- Dynas iškošė per dantis ir iškart susilaukė smūgio į pašonę bei pikto Semo žvilgsnio.

   -Beveik tapau lakūnu,- atsakė nepažįstamasis,- Beje, aš Džekas.

   -Aš Semas,- maloniai pasako jaunuolis ir parodo į šalia sėdintį vaikiną,- čia - mano brolis Dynas,- šis vos ne vos išspaudžia sarkastišką šypsnį ir toliau niūniuoja Metallica,- Atleisk, bet sakei beveik tapai lakūnu?

   -Taip,- vyrukas atsilošia sėdynėje ir nusišypso, lyg tai nebūtų pats didžiausias nusivylimas jo gyvenime,- Išmokau visą teoriją, tačiau praktikai neužtek-------

   Pasigirdo didelis ūžesys ir virš galvų iškrito deguonies kaukės. Daugelis užsikimšo ausis ir per akimirką pasidavė panikai. Lėktuvas šokinėjo lyg per amerikietiškus kalnelius. Žmonės mirė tiesiog akyse nuo krentančių lagaminų ar tiesiog trankydamiesi po visą lėktuvą, nes nebuvo prisisegę saugos diržų. Kai kurie klykė iš baimės, tačiau niekas nedrįso pasižiūrėti atgal. Nuplyšo lėktuvo uodega...

 

I dalis

Įstrigome

    Sunku būtų apibūdinti kas vyko po to. Po to kai nukrito lėktuvas. Manau labiausiai tiktų žodis „chaosas“. Visur aplinkui buvo matyti lėktuvo liekanos, dūmais springo žmonės. Žinoma tie, kurie išliko gyvi. Vienas variklis dar sukosi. Stengėsi vėl pakilti. Pro visą šitą dūmų, emocijų ir kraujo sūkurį skverbėsi jaunuolio balsas:

   - Dynai!!

   - Aš čia,- iš kažkur pasigirdo duslus balsas,- Sammy!- jaunesnis brolis pribėgo ir vos nesušuko nuo vaizdo: Dynas buvo prispaustas didelės lėktuvo nuolaužos. Aplinkui žmonės verkė ir rėkė, tačiau Semas suėmė save į rankas. Apsidairęs, netoliese pamatė pažįstamą veidą:
   - Džekai!- šis išgirdęs savo vardą greitai atsisuko. Jo suplyšęs švarkas plaikstėsi vėjyje.

   - Nagi, pakelkim šitą daiktą,- pasakė jis įtikinamai ir pakankamai ramiu tonu, kad Semas pasijuto saugiau. Suskaičiavę iki trijų, vyrai pagaliau pakėlė nuolaužą ir Dyno koja jau buvo išlaisvinta. Šis sukaupęs visas jėgas pašliaužė į šoną. Priėjęs Džekas rūpestingai perplėšė džinsus ir apžiūrėjęs žaizdą pasisuko į Dyną:

   - Tau viskas bus gerai. Koja nėra lūžus. Tik pasaugok ją nuo...
   - DAKTARO!! MUMS REIKIA DAKTARO!!- tai išgirdęs Džekas nepabaigė sakinio ir pašoko bėgti link balso. Bebėgdamas pridūrė:

   - Pasitraukit nuo lėktuvo!!

   Semas atsargiai padėjo broliui atsistoti ir darė kaip liepė naujas draugas. Šiaip ne taip Dynas nušlubčiojo iki netoliese buvusio medžio ir prisėdęs pirmą kartą galėjo apžvelgti situaciją. Vaizdelis vis dar buvo siaubingas: vienas vyrukas plika galva tiesiog stovėjo prie variklio. Gerai, kad spėjo susivokti ir pasitraukė į šalį. Netrukus variklis sprogo. Šviesių plaukų mergina klykė iš siaubo. Semas net neklausęs žaibiškai bėgo padėti kiek įmanoma daugiau žmonių. Dynas pasiliko prie medžio...

   Ačiū dievui situacija po truputį ėmė gėrėti: žmonės pasitraukę nuo lėktuvo ieškojo artimųjų, ugnis jau kiek švelniau pleveno tarp lėktuvo likučių, oras pasidarė tinkamas kvėpuoti. Visi žmonės susirinkę į krūvą dėl kažko ginčijosi. Dynas su jau grįžusiu Semu žvilgtelėjo vienas į kitą ir be žodžių viską supratę atsistojo. Vyresniam broliui vis dar skaudėjo koją, tačiau kaip sakė Džekas, kuris pasirodo ne tik lakūnas, bet dar ir gydytojas, koja nėra lūžusi. Broliai priėję arčiau pamatė besistumdančius du vyrus. Vienas buvo tipiškas amerikietis: šviesiais plaukais, pikto veido, languotais marškiniais, plačių pečių, sportiškos figūros ir gan aukštas. Kitas, tuo tarpu, panašėjo į arabą: juodi garbanoti plaukai, gan neaukštas ir tamsesnės odos spalvos.

   - Tai tavo kaltė, tu suknistas teroriste!- svaidėsi keiksmažodžiais amerikietis. Tuo tarpu arabas nieko nesakė tik gerai tvojo jam į nosį.

   - Užteks!- suriko Džekas ir įsispraudęs tarp dviejų mušeikų stengėsi juos išskirti. Tačiau ką jis vienas padarys. Gerai, kad jam į pagalbą atėjo Semas ir dar kažkoks apkūnus vaikinas.

   - Kas čia nutiko? Ko po velnių čia pešatės?- Semas perrėkė minią ir kuomet šviesiaplaukis neatsiliepė, pasisuko į arabą. Džekas taip pat nustatė klausiamą veido išraišką.

   - Šis džentelmenas mane užpuolė ir pradėjo plūstis, kad dėl manęs nukrito lėktuvas,- su šiokia tokia pašaipėle atsakė arabas, kuomet amerikiečiui pradėjo iš nosies bėgti kraujas. Visiems šiek tiek apsiraminus, Džekas atsisuko į aplinkui sustojusius žmones:

   - Klausykit, mus visus ištiko baisi nelaimė. Mes visi sukrėsti ir netekome artimųjų. Nekaltinkime vienas kito. Mums dabar sunku, bet aš jūsų prašau, nepanikuokite. Greitai čia pasirodys gelbėtojai ir mus visus išgelbės. Toks didėlis lėktuvas nebus nepastebėtas. Nesijaudinkite, viskas bus gerai,- Džekas atsiduso ir atrodo, kad po tokios kalbos žmonės aprimo.

   - Šauni kalbelė,- apstulbęs pasakė apkūnus vaikinas,- Aš Harlis,- pridūrė jis. Jo ilgi plaukai buvo prilipę prie kaktos, o nugara visa šlapia nuo prakaito.

   - Žmonės nori girdėti, kad viskas bus gerai. Tą aš jiems ir pasakiau,- nekreipęs dėmesio į komplimentą atsakė Džekas.

   - Aš Semas,- pasisukęs į Harlį atsakė jaunuolis,- Ten, kažkur minioje, mano brolis Dynas.

   - Aš čia, žmogau,- pasipiktinęs pasakė Dynas, kuris stovėjo tiesiai broliui už nugaros.

   - Ir ką tu nori pasakyti, kad žmonės nori girdėti, kad viskas bus gerai?- susirūpinęs paklausė Harlis,- O tai gali ir nebūti gerai?

Džekas norėjo kažką sakyti, tačiau pasigirdo merginos balsas:

   - Radau kažką panašaus į radijo stotelę,- pro minią prasiskverbusi raudonplaukė rankose laikė kažkokį sumaitotą dalyką, kuris kažkada gal ir priminė radijo stotelę,- Gal kas nors galėtų jį pataisyti? Juk gelbėtojai taip mus greičiau surastų.

   - Aš galiu ją sutaisyti,- atsidusęs veidą persibraukė arabas,- aš buvęs karo lauko ryšininkas. Dirbau su tokia technika.

   - Tai dabar mes pasitikim šituo vyruku?- gan garsiai pasakė ankščiau jį mušęs vyras. Atrodo jis buvo trumpas išėjęs, nes kurį laiką nesigirdėjo jo skardaus balso ir nosis nebekraujavo. Visi jį ignoravo ir šis tik išskėtė rankas ir nuėjo kažkur tolyn.

   - Kuo tu vardu?- išbalusi raudonplaukė šiaip ne taip išspaudė šypsnį arabui.

   - Saiydas,- vyras taip pat nusišypsojo merginai.

   - Aš Čarlė,- mergina norėjo paspausti ranką, tačiau ją pertraukė susirūpinęs Dyno balsas:

   - Ar gali sutvarkyti šitą daikčiuką?- vaikinas vis dar negalėjo priminti vienos kojos, tačiau stovėjo gan ramiai

   - Aš pabandysiu,- su ryškiu akcentu pasakė Saiydas,- pabandysiu ištraukti mus iš čia.